Kartą, betoninių namukų ir geležinių žmogeliukų miestelyje, gyveno maža mergaitė vardu Lukrecija. Ji buvo gana malonaus veiduko, tačiau labai nemėgo savo akių spalvos. Jos buvo rudos, nors ir truputį žalios… Velniškai sudėtinga spalva. Mergaitė svajojo turėti mėlynas mėlynas, lyg vandenynas akis. Ji manė, kad į pasaulį žiūrint tokiomis akimis, jis taps daug gražesnis, todėl nuolat žiūrėjo į dangų, tikėdamasi, kad jos akys pamėlynuos. Sykį, vaikščiodama ir šitaip bežiūrėdama į dangų, ji nuklydo iki parkelio, kur ant suolelio tupėjo katinas: - Miau, mergaite, atsargiai! Per savo išdidumą nusisuksi sprandą,- prabilo katinas. Mergaitė krūptelėjo: - Ak, katine, kaip tu mane išgąsdinai. Aš visai neišdidi, tiesiog pildžiau svajonę. - Kaip galima išpildyti svajonę žiūrint į dangų? – stebėjosi katinas. - O gi labai paprastai kačiuk. Noriu turėti mėlynas mėlynas, lyg vandenynas akis, todėl žiūriu į dangų ir vieną dieną, jos taps mėlynos,- atsakė mergaitė.