Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie mano nusprendimą daugiau nebeeiti į mokyklą

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Nepatogu apie būtent tokius dalykus dabar pasakoti, bet būtent jau tuoj po Naujųjų 1999 –ųjų metų sutikimo, jau sausio mėnesį aš taip visai ir nebenuėjau nė karto į savąją Salamiesčio mokyklą, toliau krimsti aštuntos klasės mokslus, dalykas tas, kad per mokykloje nuolat patiriamą įtampą ir nesutarimus su klasiokais, man galop buvo stipriai pašlijusi sveikata. Tad dėl to sausį teko gulti į ligoninę, į vaikų skyrių. Po gydymosi ligoninėje grįžęs į savo namus, aš ir toliau taip ir nebegrįžau atgal į mokyklą. Galiausiai jau kažkur vasario mėnesio vidury, nebeapsikentę tokio mano nebenorėjimo mokytis ir visiško pamokų nebelankymo, tiesiai pas mane į namus atvyko du svarbūs svečiai iš Salamiesčio mokyklos – direktorius ir klasės auklėtoja Svetlana, aiškintis priežasčių, kas su mano mokslais bus toliau ir kodėl visiškai nebenoriu grįžti į mokyklos suolą. Aiškinau jiems labai konkrečiai – kad kol mano klasėje bus tas niekingas, kenkiantis chuliganas Arvydas, aš atgal į savo klasę daugiau niekada negrįšiu. Taigi, mano žodis buvo tuomet galutinis – šiais mokslo metais daugiau jau nebegrįšiu į savo klasę mokytis. Ir nors puikiai žinojau, kad tai reiškia tik viena – būsiu galop paliktas antriems metams mokytis aštuntoje klasėje, manojo apsisprendimo šitai nė kiek nepakeitė. 1999 m. vasaris